Šypsenėlės pradžia

Viskas pradėjo keistis kai į Lietuvą užėjo Covid-19 pandemija. Po metų nuotolinio ugdymo apsidžiaugiau, kad buvo priimtas įstatymas dėl Ugdymo Šeimoje įteisinimo. Jaučiau, kad toks ugdymosi modelis labiausiai tiks mūsų šeimai.

Savo vyresniąją dukrą (6 klasė) skatinau kurti pasakėles, kad vystytų kūrybiškumą. Mano jaunesnioji irgi norėjo kurti, tačiau pagal bendrojo ugdymo programos (BUP) reikalavimus aš jaučiausi įsprausta į rėmus – trečioje klasėje vaikui reikėjo išmokti tiek daug naujos teorijos ir ją įtvirtinti… Darėme tik pratybas, patikrininamuosius darbus, rašėme diktantus…

Pateikiant informaciją įprastoje (mokyklinėje) formoje, vaikas įsitempdavo, priešindavosi... Išsivystė baimė padaryti klaidą. Baimė ne tokia, kad – bijau ir tiek. O BAIMĖ - sutankėjęs kvėpavimas, kvėpavimo sulaikymas, galvos ir pilvo skausmai… Supratau, kad kažką turiu keisti – nes visgi ugdomės šeimoje – galime keisti ugdymosi stilių, svarbiausia – kad pateikiama informacija atitiktų bendrojo ugdymo programą.

Vieną dieną kilo mintis mergaitei pristatyti naują temą žaidybine forma. Luna įsitraukė į užduotėlės atlikimą. Ji atsipalaidavo, nebegalvojo, kad kažko nemoka.

Vaiko veidelyje suspindėjo ŠYPSENĖLĖ.

Tai man buvo didžiausias atlygis.