Veikimo principas

Visi žinome, kas yra atmintis. Taip pat žinome, kad atmintis yra skaidoma į trumpalaikę ir ilgalaikę.

Įsivaizduokime, kad trumpalaikė atmintis tai mūsų darbo stalas. Ant jo dedame daiktus, su kuriais dirbame DABAR. Mes negalime dirbti ant perdaug apkrauto darbastalio. Naujam darbui ruošiamės nukraustydami stalą. Jeigu kažkurio daikto mums nebereikia – mes metame jį į šiukšliadėžę, arba įdedame į stalčių (ilgalaikę atmintį).

Daug dalykų atsiranda šiukšlių dėžėje. Ypač kai savo darbastalį tvarko vaikas. Na kaip pasakyt jam, kad susidėtų nuo stalo viską į stalčių, nes gale metų bus atsiskaitymas?

Ugdydama savo vaiką jaučiu vaiko susierzinimą, kai išmestą į šiukšliadėžę informaciją aš ištraukiu ir vėl pateikiu... Galima suprasti mano nusivylimą, kad mano manymu svarbi informacija yra vėl ir vėl vaiko išmetama...

Supratau, kad reikia kažką keisti, nes laikas bėga, o informacijos kiekis tik didėja... Ypač, kai jaučiau, kad vaikas tik išgirdęs neįprastą žodį, jau paruošė jam vietą šiukšlių dėžėje...

Manau ne vienam pažįstama ši situacija. Tai normalus atminties švarinimosi procesas. Mes paprasčiausiai negalėtumėm gyventi viską prisimindami.

Taigi, pažiūrėjau į mokslus iš kūrybinės pusės. Jau anksčiau buvau pastebėjusi, kad vizuali informacija (arba informacija užkoduota vaizdais) įsimenama greičiausiai. Ją tik reikėjo pateikti taip, kad būtų priimtina vaikui – kalbėti jo kalba.

Pradėjus kurti asociacijas (priesaga – paukščiukas, priešdėlis – ežiukas, žodžio dalys – traukinukas ir kt.) vaikui pagaliau pavyko įsidėti informaciją į savo stalčių – į ilgąją atmintį.

"vizuali informacija

(arba informacija užkoduota vaizdais)

įsimenama greičiausiai".