Mūsų pasakėlės

Atlikus ŠYPSENĖLĖS užduotėles, savo jaunėlės prašau, kad sukurtų man pasakėlę. Pasaką apie bet ką. Jeigu nesugalvoja veikėjų, pasinaudojame Šypsenėlės kubeliais – “išsimetame“ sau bent 2 veikėjus. Rašant siekiame, kad būtų aiški pasakojimo struktūra – įžanga, dėstymas ir pabaiga.

Vyresnioji dukra (T.) jau ilgiau kuria pasakytes. Jos kūrybinis procesas kiek kitoks. Ji turi “nupiešti“ veikėją – sukurti veikėjo paveikslą. Įkvėpimo semiasi iš aplinkos ir kasdieninių įvykių. Vyresnėlei labiausiai patiko Brolių Grimų pasakojimo pobūdis, kurį mėgsta panaudoti ir savo kūryboje.

Pasakėlės nėra taisytos, nes norėjau, kad jaustųsi vaiko mąstymo autentiškumas.

Noras

Kartą buvo Mėnulis. Jis labai mylėjo Saulę. Jam patiko viskas, ką tik ji padarydavo. Kaip sugebėdavo visą laiką taip ryškiai šviesti. Kaip su ta šviesa augindavo augalus Žemėje. Jis matė, kaip žmonės negalėjo gyventi be Saulės šviesos. Tik Mėnesiui buvo galia, kad retai Saulutę matydavo.

Mėnulis gyveno apsuptas tamsos ir liūdesio. Visi miegodavo, niekas nesidžiaugdavo jo skleidžiama šviesa. Mėnuo visuomet nuobodžiaudavo. Jis nematė nakties grožio.

Tačiau Saulė norėjo būti ten, kur ramu ir tamsu. Ji norėjo apsikeisti su Mėnuliu vietomis. Saulelė grožėjosi tamsa, kurią matė tik iš tolo. Jai atrodė labai gražu, kaip mažos saulytės švietė, kaip švelnus vėjelis pūtė. Tamsa jai atrodė jauki.

Mėnuliui kartais pavykdavo pamatyti dieną iš arčiau. Mėnulis visada stengėsi slinkti į šviesą, o Saulė judėjo tamsai iš paskos. Taip ir sukosi jie ratu visą savo amžiną gyvenimą aplink Žemę, niekad nesidžiaugdami tuo, ką turėjo.

T.(12m. - 6kl.)

Grožis

Kartą buvo drugelis. Jis turėjo didžiulius sparnus, didesnius už jį patį. Sparnai buvo tvarkingai apdėlioti mažytėmis spalvotomis plunksnelėmis. Drugys išdidžiai skraidė ir rodė visiems savo grožį. Visi kiti drugeliai jam pavydėjo, ypač kai šis kaip karalius pasižiūrėdavo į kitus vabzdžius, ir jie iškarto pasitraukdavo. Gražuolis labai mėgdavo pamakaluoti savo antenas žiūrėdamas į merginas, o šios išraudusios nusisukdavo.

Drugiui labiausiai patikdavo praleisti visą dieną žiūrint į savo atspindį vandenyje. Tada joks paukštis nedrįsdavo prisiartinti prie jo.

Vieną dieną kažkokia musė pradėjo skraidyti ratais virš drugelio, o jam tas nepatiko. Gražuoliui nepatiko rėkti. Pyktis jį vargino, tai tik nuskrido kitur. Surado gražią gėlytę. Tokią pat įspūdingą, kaip jis pats. Kol drugelis gėrė nektarą, ta pati musė atsitūpė šalia drugelio ir pradėjo praustis. Drugelis nustojo maitintis ir pagalvojo: “Kokia prasmė švarintis, jeigu niekada nebūsi toks gražus kaip aš.” Žiūrėjo toliau į musę ir pradėjo matyti viską, kas padaro šį vabzdį negražų. Musė buvo apaugusi trumpais šeriais, kurie dengė jos subinę. Turėjo kažkokį keistą straublį, mažus permatomus sparnus ir visą dieną skraidė virš puvėsių. Kartais jų net užkąsdavo.

Vieną dieną drugelis skraidė, žiūrėdamas į musę, ir net nepastebėjo, kad įskrido tiesiai į varlės burną.

T.(13m. - 7kl.)

Atlygis

Kartą buvo tokia labai laiminga kempinė. Laimingai gyveno, bet kuo daugiau dienų praėjo, tuo vis liūdnesnė ir vis labiau pavargusi darėsi, tačiau toliau trūsė, nes norėjo būti naudinga.

Kuo daugiau dirbo, tuo vis senesnė darės, vis liūdnesnė, bet toliau dirbo savo darbą... Galiausiai žmogus nusipirko naują kempinę ir nebenaudojo senosios. Senutė jautėsi nereikalinga ir pamiršta.

Vieną dieną žmogus atėjo, paėmė seną kempinę. Ši taip apsidžiaugė, bet buvo išmesta į šiukšlinę.

T.(12m. - 6kl.)

Pasirinkimas

Kartą buvo normalus, nuobodus, jaunas, liūdnas, keistas, amerikietiškas žmogus. Jo vardas buvo Bob. Jam gyvenimas atrodė beprasmiškas. Bobui nebuvo jokio skirtumo ar skaidrus dangus, ar lijo lietus, ar žaibavo, ar snigo – jis vistiek turėdavo eiti kiekvieną dieną į savo nuobodų darbą ofise.

Kas rytą būdavo vis tas pats: atsikeldavo iš lovos, atsigerdavo kavos, užsirišdavo tą patį kaklaraištį, užsivilkdavo savo seną, sudėvėtą kostiumą ir eidavo į darbą pėsčiomis. Nuėjęs į darbą su visais pasisveikindavo ir pradėdavo eilinę savo darbo dieną. Po to grįždavo namo miegoti. Ir kitą dieną vėl tas pats...

Vieną dieną Bob ėjo šaligatviu, kai staiga kažkas jį nusitempė prie šiukšlinių. Bob išsigando, galvojo, kad jau mirs. Tačiau nepažįstamasis išsitraukė kažkokią keistą lentelę. Ten buvo surašytos visos galios, kurias tik įmanoma sugalvoti.

“Na, kurios nori?”- grubiai paklausė šiukšlininkas.

“Ką?”- paklausė Bob, sumišęs ir išsigandęs.

“Kokią galią norėtum turėti?”- pakartojo keistuolis.

Bob drebančiu pirštu parodė į vieną.

“Skraidyti? Tada turėsi šitą gyvą paukštį suryti. Tau poto skausmingai išdygs sparnai ir snapas. Turėsi dėti didelius kiaušinius kiekvieną dieną.”

Išsigando Bob ir parodė kitą galią – laipioti ant sienų.

“Turėsi leisti šitam nuodingam vorui tau įkąsti. Gali būti, kad mirsi. Jeigu ne – spygliukai išaugs ant viso kūno. Labai niežės, bet galėsi laipioti sienomis – tik nuogas. ”

Kai Bob vis pasakydavo kurios galios norėtų, nepažįstamas vis sugadindavo norą. Pagaliau, po kiek laiko, Bob surado normalią galią, kurią galėjo lengvai gauti.

“Sustabdyti laiką,”- pasakė Bob.

“Štai laikrodukas. Turėsi nešiotis visur su savim. Sustabdyk, kai norėsi, kad šis pasaulis sustingtų. Tačiau tai, kas neliečia žemės - nesustos.”

Bob sutiko – pagaliau nebuvo baisių sąlygų. Paėmė savo laikrodį ir buvo paleistas.

Kiekvieną kartą kada paspausdavo laikroduką, Bob galėjo girdėti, kaip po kelių sekundžių viskas sustodavo ir nutildavo. Pagaliau galėdavo girdėti, kaip paukščiai danguje čiulba, kaip vėjas pučia, bet kai kažką paliesdavo, tai atrodė netikra. Medžiai plastikiniai, žolė kaip adatos, vanduo tarsi stiklas, o ledas - kaip akmuo.

Bob galėjo daryti beveik viską ką norėjo, tačiau jautėsi vienišas. Jis niekam negalėjo pasipasakoti. Galiausiai, po kurio laiko, viskas pradėjo atsibosti. Gyvenimas buvo per lengvas.

Vieną dieną nusprendė, kad nušoks nuo tilto.

Krisdamas paskutinį kartą sustabdė laiką. Apsižvalgė ir jau buvo pasiruošęs palikti šį pasaulį.

Paspaudė laikroduką ir jo nebeliko.

T.(13m. - 7kl.)

Šypsenėlė - pagalba mokyklinukui